Drevinė bitininkystė (drevininkystė, bartininkystė) – archajinė bitininkystės atmaina – bičių medaus kopinėjimas iš drevių.
Medaus kopinėjimas yra vienas seniausių žmonijos verslų, kaip ir kitos rankiojimo praktikos. Seniausias žinomas piešinys, vaizduojantis medaus kopinėjimą, rastas Aranja de Bikorpo urve (netoli Valensijos, Ispanija), kaip manoma, 8000 metų senumo. 3 tūkstantmečio pr. m. e. rašytiniai šaltiniai bitininkystę mini Egipte, X a. pr. m. e. – Artimuosiuose Rytuose, VIII a. pr. m. e. – senovės Graikijoje.[1]
Pradėjus naudoti avilius, drevinė bitininkystė palaipsniui nunyko, nors tebėra praktikuojama atokesnėse Afrikos, Pietų Azijos, Lotynų Amerikos vietovėse. Kaip tradicinė praktika drevinė bitininkystė puoselėjama Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
2020 m. Baltarusijos ir Lenkijos drevinės bitininkystės tradicija pripažinta UNESCO nematerialiuoju pasaulio paveldu. Lietuvoje ši bitininkystė įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
LIETUVOJE
Lietuvoje seniausi artefaktai, liudijantys apie drevinę bitininkystę (geležinės peikenos), randami senojo geležies amžiaus (I–IV a.) paminkluose. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo. Manoma, kad drevinės bitininkystės suklestėjimas Dzūkijoje sietinas su XVI a. nuo Priegliaus ir Alnos upių atsikėlusiais Bartos genties prūsais.
Užsienio rinkos skatintas amatas klestėjimo viršūnę pasiekė XVI–XVII a. pirmoje pusėje ir tarpo brandžiuose pušynuose trikampyje tarp Varėnos, Druskininkų ir Merkinės. Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos statutuose.
Pradžioje drevę galėjo užsiimti kiekvienas: kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m.
Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginam ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.
Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, retai parduodamos. Girios savininkas, kirsdamas jos plotą, neturėjo teisės nei kirsti, nei pažeisti drevėtųjų medžių.
Šaltinis: Wikipedia.org